Vilnius – Maskva – (Vorkuta)
Balandžio 15-oji – kelionės data, kurios pakeisti negalima.
Šis žygis rekordinių kelionių automobiliu autoriui Vitoldui Miliui turėjo tapti nauju iššūkiu jo biografijoje. Tačiau kartais gamtos jėgos pasirodo esą stipresnės už žmogaus valią ir planus pakoreguoja taip, kad juos tenka kurti iš naujo ir bandyti laimę dar kartą…
Standartiniu padidinto pravažumo dyzeliniu 2,5 l darbinio tūrio „Toyota Hilux“ automobiliu ekipažas – Vitoldas Milius ir Audrius Sutkus, kuris jau ne pirmą kartą vyksta į ekspediciją kartu – 2012 m. balandžio 13 d. išvyko iš Vilniaus Maskvos link. Kelionės startas numatytas 2012 m. balandžio 15 d. Maskvoje, kelionės tikslas – amžinojo įšalo žemė ir Vorkuta miestas, Europinės Rusijos dalies šiaurėje, prie Uralo kalnų. Nuo čia jau ranka pasiekiamas ir Arkties vandenynas.
Ir Vitoldas nebūtų Vitoldas, jei nesusigalvotų, kaip užduotį pasunkinti – šįkart jis sumanė pasivaržyti su traukiniu, vykstančiu maršrutu „Maskva – Vorkuta“. Kaip bekele – per tundrą, pelkes ir nuolat kelią užstojančias upes – įveikti traukiniui įprastą arti 4 000 km ilgio maršrutą?
Kelionės riziką išties didino tai, kad kelionės starto laikas dėl įvairių techninių priežasčių buvo ne kartą atidėtas. Artinantis vasaros sezonui, žiemą buvęs nepamainomas, „ledo kelias“ vietomis jau tampa sunkiai išvažiuojamas. Ir nors vietiniai kalba, jog iki balandžio pabaigos paprastai ledo kelias išlieka, tačiau kartais pavasaris, kaip kad šiemet, atėjo anksčiau.
„Kelionę planavau pradėti dar kovo pabaigoje, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad ir vėl teko prisiminti balandžio 15-ąją” – pasakojo V.Milius išvykimo dieną. – „Su manimi kartu vyksta ir Audrius Sutkus, bekelės profesionalas – ši jo patirtis mums itin pravers, nes paskutinysis kelio trečdalis iš tikrųjų net negali būti vadinamas keliu. Taigi teks pasikliauti savo, kaip buvusio orientacininko, nuojauta ir partnerio gebėjimais“.
Ekipažas sėkmingai pasiekė Uchta miestą, o toliau prasidėjo problemos. Štai ką pasakojo keliautojai balandžio 17-osios rytą:
„Gaila, tačiau turime apsisukti ir grįžti atgal. Nuo Ukhtos iš pradžių važiavome nelengvai, bet judėjome pirmyn. Tačiau kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Galima sakyti, pusę nakties sukomės vietoje ieškodami kelio, už kurio galėtume „užsikabinti”. Beveik pavyko pasiekti Pečiorą, tačiau supratome, kad toliau važiuoti nėra jokių galimybių. Pagrindinė to priežastis – prasidėjęs atšilimas, lauke temperatūra siekia apie 10 laipsnių šilumos. Upių ledas atitirpo ir „ledniku” vadinamo sniego bei ledo kelio nebeliko.
Šiuo maršrutu važiuoja tik trijų tiltų „Uralai” sunkvežimiai, tačiau jie viską išmaurojo taip, kad net ir patys sunkiai pravažiuoja. Todėl buvo ir taip, kad važiuoji rodos normaliai, jauti, kad apačioje ledas, o vanduo semia pusę ar visą ratą, bet staiga krenti į metro gylio duobę ir paskui kapstaisi.
Nuo Pečioro atvažiuojantys vairuotojai klausė, kur mes traukiame, sakome: „Į Vorkutą”. O jie mums: „Iki Pečioro gal ir nuvažiuosite, bet toliau – nė pro kur”. Be to, mes dar planavome tuo pačiu keliu ir atgal grįžti… Gal ir galėtume rizikuoti ir važiuoti į priekį, bet matome, kad oro sąlygos keičiasi labai greitai, upės pradeda plaukti ir atgal grįžti neturėtume jokių šansų.“
„Toyota Hilux“ automobilis buvo „apautas“ „Continental“ padangomis. Be to, automobilyje įrengta speciali mobilių objektų maršrutų GPS kontrolės sistema „SeeMe“, papildomi prožektoriai ir filmavimo įranga.
Taigi, iššūkis liko. Ir akivaizdu, kad jis neliks vien tik popieriuje. Vieną artimiausių žiemų ekipažas ketina pakartoti ekspediciją, pasirinkę kitą kelionės laiką. Šį iššūkį apsunkinti turėtų tikras rusiškos žiemos speigas.
***
Ankstesnės V.Miliaus kelionės: 2009.04.15-05.09 – EX TSRS; 2010.04.15-26 – Lisabona-Vladivostokas (15 200 km per rekordiškai trumpą laiką); 2011.07.6-9 – ekožygis aplink Baltijos jūrą; 2011.11.15-17 – Nord Kapp – Tarifa (rekordas – 52 h 20 min).